Ištrauka iš knygos:
1.8
Vidurnaktis
Konstantinas
gulėjo savo miegamajame ir žvelgė į priešais kabantį sieninį
laikrodį, kuris tykiai tiksėdamas skaičiavo laiką. Sekundės
vijosi minutes, minutės valandas. Artėjo paslaptingas metas –
vidurnaktis.
Giliai
atsiduso. Pažvelgė į šalia kaip katytė susirangiusią ir jaukiai
miegančią Valeriją. Neiškentęs Konstantinas pabučiavo ją į
kaktą ir tai kaipmat atsispindėjo raganaitės veide, tarsi jis būtų
įsiskverbęs į jos sapno karalystę ir ten ją pabučiavęs.
Valerija švelniai pro miegus nusišypsojo, jausdamasi rami ir saugi.
Tą akimirką jis pasijuto laimingas.
Konstantino
akys merkėsi, bet vyriškis norėjo sulaukti to iškilmingo meto,
kai visos laikrodžio rodyklės susikerta aukščiausiame taške.
Švelniai glostydamas Valerijos plaukus leidosi nešamas užplūdusių
minčių. Atsiminimų fragmentai pradėjo plaukti prieš akis tarsi
sukarpyti gyvenimo filmo kadrai.
Tai
įvyko, kai jo dukrai Milai sukako penkiolika. Lauke be perstojo
pliaupė lietus, atrodė, kad danguje kas būtų užmiršęs užsukti
čiaupą. Nepaisydama liūties Konstantino žmona puošė Milą tarsi
paradui raudona trumpute suknele su baltais taškučiais. Baltas
kaspinas juosė liauną juosmenį, baltos kojinaitės iki kelių ir
raudoni lakiniai bateliai užbaigė
žavų paauglės paveikslą.
Trise
įžengė į sausakimšą Katedrą. Viena šalia kitos stovėjo
būrelis panašaus amžiaus kaip Mila mergaičių. Vyko rinkimai į
vienuoles. Kas taps Dievo sužadėtine. Mergaitės viena po kitos
turėjo stoti prieš komisiją. Paskui į likimo židinį buvo metami
burtų kamuoliukai. Juodi dūmai reiškė „ne“. Balti –
mergaitė gyva keliaus į Dievo karalystę. Po valandų valandas
trukusių peržiūrų atėjo Milos eilė. Nei Konstantinas, nei jo
žmona nesitikėjo, kad ją gali išrinkti. Mila nebuvo gražuolė.
Paprasta blyškiaveidė rusvaplaukė didelėmis mėlynomis akimis ir
smaila nosyte. Dievas tikrai turėjo ką pasirinkti geriau.
–
Prašau į centrą, – pasakė komisijos pirmininkas.
Mila
klusniai atsistojo salės viduryje.
–
Apsisukite aplink, – paprašė pirmininkas.
Mila
ėmė sukti piruetus. Jos suknelė buvo sulyta kaip ir daugelio kitų,
bet sukantis pakilo ir apnuogino grakščias mergaitiškas kojas.
Komisija išvydo net jos apatines kelnaites. Žmona tikrai pasistengė
puošdama dukrą – užpakaliuką dengė tik vargana virvutė.
Komisija, regis, buvo sužavėta Milos. Vienas iš komisijos narių,
gerbiamas kunigas, nepasidrovėjo ir palenkė galvą žemiau, kad
geriau apžiūrėtų mergaitės grožybes. Mila sukosi ir sukosi
tarsi vilkelis, lyg nebegalėtų sustoti. Konstantinui visa tai
matant drebėjo širdis. Jis nujautė kažką negera.
Dar
Milai nebaigus suktis, į likimo židinį buvo įmesti burtų
kamuoliukai. Specialiai tam paskirtas vienas iš tarnautojų
persisvėrė per langą, norėdamas pamatyti, kokios spalvos dūmai
rūksta iš kamino. Tačiau per lietų sunku buvo ką nors įžiūrėti.
Tarnautojas dar labiau persisvėrė. Konstantinas nusistebėjo, kaip
jis neiškrenta lauk. Galų gale pasigirdo jo verdiktas:
–
Balti!!! Aš matau baltus!!!
Mila
parkrito tarsi gulbė, it šūvio perverta tarnautojo balso.
Pravirko kaip maža mergaitė. Konstantinas norėjo pulti prie jos,
bet negalėjo prasibrauti pro minią, kuri gulte apgulė sceną. Visi
aplink šnibždėjosi:
–
Ji išrinkta... ji vienuolė... Dievo sužadėtinė...
Prie
Milos priėjo vyskupas ir padėjo jai atsikelti.
–
Mano vaike, tu išrinktoji.
Mila
nieko neatsakė, tik isteriškai raudojo.
–
Ji verkia iš laimės!!! – kažkas šūktelėjo minioje, ir visi
atkartojo, lyg tai būtų neginčijama tiesa.
–
Mano vaike, – tęsė vyskupas, – ar supranti, kaip tau pasisekė?
Tu gyva keliausi į Visagalio karalystę. Tapsi Dievo sužadėtine.
Tai didžiulė garbė. Džiaukis, vaike. Džiaukis kartu su manimi, –
pasakė vyskupas ir jo veidą perkreipė siaubą kelianti šypsena.
Tą
akimirką Mila netekusi sąmonės susmuko – gal iš baimės, o gal
iš džiaugsmo.
Konstantinas
grįžo mintimis į savo miegamąjį. Šalia vis dar gulėjo jaukiai
susirangiusi raganaitė. Bet dabar Konstantinui atrodė, kad šalia
jo – nuodinga gyvatė.
„Aš
nusidėjau“, pasakė sau Konstantinas ir jo akys priplūdo ašarų.
Vėl žvilgtelėjo į sieninį laikrodį. Sekundžių rodyklė,
judėdama į kairę pusę, tarsi kokiame laiko žemėlapyje skaičiavo
paskutines akimirkas iki vidurnakčio.
„59,
60...“ – skaičiavo mintyse Konstantinas. „61, 62, 63, 64, 65,
66 – vidurnaktis.“
Kažkur
netoliese esanti varpinė pradėjo mušti valandas. Dan, dan...
nuskambėjo pirmieji du dūžiai. Trumpa pauzė, tarsi tas, kas mušė,
suabejojo, ar verta tęsti toliau. Dan, dan, dan... – pauzė. Ir
vėl: dan, dan, dan, dan, dan... – pauzė. Konstantinas suskaičiavo
jau dešimt dūžių. Pavargusios akys užsimerkė. Kvėpavimas
sulėtėjo. Dan, dan... nuaidėjo vienuoliktas ir dvyliktas dūžiai.
Konstantinas pajuto, tarsi kas būtų ant jo krūtinės užritinęs
sunkų akmenį. Dan!!! – aidžiai nuskambėjo paskutinis –
tryliktasis dūžis, skelbiantis vidurnaktį, ir Konstantinas
pasinėrė sapnan.
Miegamojo
langas buvo kiek praviras. Staiga įsisukęs skersvėjis trankiai
atplėšė jį iki galo. Balta užuolaida, tarsi sugriebta nematomų
rankų, ištrūko į lauką, pradėjo kilti, ir nupleveno dangun
tarsi vaiduoklis.
Dėmesio, visos autoriaus teisės saugomos. Bet koks kitas teksto iš knygos platinimas griežtai draudžiamas.
Knygą galite rasti Lietuvos knygynuose jau šiandien. O taip pat, galite užsisakyti internete:
https://www.knygos.lt/lt/knygos/naujoji-iliada/
