Martynas Domeika. Ištrauka iš Solemijos

Ištrauka iš knygos „Solemija“

Ištrauką patalpino knygos autorius:

Martynas Domeika

Bet koks kitas knygos teksto platinimas, be autoriaus sutikimo- griežtai draudžiamas. 

44. Paraleliniame pasaulyje

Aleksandrui taip ir nepavyko normaliai įsižiūrėti į tai, kas vadinama pauzės realybe. Jį kankinęs kosulys nurimo tik laikui sugrįžus į normalią eigą. Tai buvo pačios nemaloniausios akimirkos įspūdžių pilname jo gyvenime. Kosulys pats savaime yra nemalonus, bet kosulys, sustojus laikui, tampa tikra kančia.

– Tu kaip, OK? – vos įstengdamas suvaldyti juoką paklausė jaunėlio Andrejus.

– Velnias... – vos pratarė Aleksandras, gaudydamas orą.

– Tai jau tikrai velnias, – pasakė Andriuška ir neiškentęs pratrūko juoktis.

Kai nusiramino, žvilgtelėjo į gimtąją planetą, kuri buvo matyti iliuminatoriuje.

– Žiūrėk! – nustebęs suriko.

Marsas turėjo dirbtinį palydovą, lyg gigantišką veidrodį.

– Štai ir pakitimai, – pasakė jau geriau pasijutęs Aleksandras. – Įdomu, kas vyksta pačioje planetoje?

Nusileidus juos pasitiko Rožė, atvažiavusi nauju anksčiau nematytu automobiliu. Mergina vilkėjo šviesiai pilkos spalvos permatomą suknelę. Kaip ir šaltakraujės, gyvenančios Tauryje, po ja nevilkėjo nieko, tik avėjo lengvas šliurytes. Mergina atrodė kitaip – sumoteriškėjusi. Kūną puošė didžiulės krūtys.

Aleksandras, išvydęs brolio numylėtinę, iš karto nuleido akis.

Andrejus prabilo:

– Brangioji, o tu nieko nepamiršai? Aprangos?

Rožė atvykėlius sutiko šypsena.

– Tokia dabar mada – natūralizmas. Tau nepatinka?

– Patikti man patinka, bet aš kažkaip... Na, nežinau... Matai, juk ir kitiems tai patinka, – žodžių priskaldė Andrejus.

– Būtent. Aš esu graži, todėl ir nuoga. Noriu, kad mane visi matytų, žavėtųsi.

– Na, o kiti? Irgi gražūs? – pašaipiai paklausė Andrejus.

– Taip. Išskyrus senąją kartą, ji vis dar rengiasi senamadiškai, ligonių nepakeisi. Tiesa, – mergina lyg kažką staiga prisiminė. – Kol nepamiršau... Jūsų tėvo... Jo nebėra.

– Ką? Kaip tai? Kaip nebėra? – pasakė Andrejus ir jo veidas išraudo.

– Tėvas mirė? – paklausė Aleksandras, galų gale pakėlęs akis.

– Jis sunkiai sirgo. Nenorėjo mums būti našta. Eutanazija, – tyliai pasakė mergina. – Andrejus palaidotas Ateities Dievo rūmuose. Sėskitės į mašiną, nuvešiu.

Jie privažiavo didingą pastatą, pastatytą iš Marso plytų, nublizgintų taip, kad net atspindėjo saulės šviesą. Stogas buvo pailgas, iškilęs kelis metrus, iš įvairiaspalvio stiklo – mozaika, kurioje buvo matyti žmogaus siluetas. Žmogaus-Dievo, Ateities Dievo siluetas. Atvaizdas gražiai liejosi su planetos dangoraižiu.

– Statybas baigėme tik prieš dvejus metus, – pasakė mergina, išlipusi iš mašinos ir garsiai užtrenkusi duris.

Pravėrę dvigubas sidabro spalvos duris, jie užėjo vidun, kur karaliavo vėsa. Kaip ir priklausė, Ateities Dievo rūmuose reikėjo pereiti evoliucijos kelią, kaip negyva materija tapo žmogumi. Tai buvo ilga salė su daugybe eksponatų. Andrejus negalėjo atsistebėti jų tikroviškumu – taip kruopščiai buvo padaryti.

„Ir kada tam rado laiko? – pamąstė raudonplaukis. – Religija turbūt ir išties svarbi.“

Iš dangaus sklindanti šviesa, pereidama viršutinę mozaiką, sudarė gražią vaivorykštę, kuri užpildė visą evoliucijos koridorių. Toliau – Mirusiųjų namai. Ant sienos kabėjo nuotraukos – atsiminimai apie tuos, kurių daugiau nebėra. Broliai rado savo tėvo nuotrauką. Ji buvo didelė, o tai reiškė, kad Andrejus buvo geras žmogus, naudingas žmonijos tobulėjimui.

Brolyčiai žinojo: verkti negalima, nepadoru. Reikėjo galvoti apie tai, ką tėvas padarė gera. Aleksandras nusišypsojo:

– Jis sugebėdavo rasti laiko mane auklėti. Tai tiesiog neįtikėtina, prisimenant jo įtemptą dienotvarkę.

Antras prabilo Andriuška, jo balsas taip pat nuskambėjo žvaliai, su pasididžiavimu:

– Prisimeni, kai buvome maži, imdavo mus į observatoriją, rodydavo žvaigždes.

– Prisimenu, – atsiduso Aleksas. – O kiek jis prisidėjo prie bendro progreso? Juk tai jis rado Taurio planetą, jis pagavo ir tą biosignalą.

– Taip... – prisiminė Andrejus.– Ir jis perėmė planetos valdymą į savo rankas, kai Albertas buvo įamžintas.

– Jūsų tėvas išties buvo didis žmogus. Nėra nė kalbos, jei ne jis, mes nebūtume dabar tiek išsivystę. Tiesiog neįtikėtina, kiek daug žmonijos tobulėjimui gali duoti vienas vienintelis žmogus, – pasakė Rožė.

Andrejaus nuotaika pagerėjo. Jis apsižvalgė aplink. Vienas šalia kito kabėjo trijų astronautų nuotraukos – jie žuvo labai seniai. Kita nuotrauka – Antuanetės tėvo Raulio, žuvusio misijoje Šiaurės ašigalyje. Ant kitos sienos kabėjo abiejų įamžintųjų – Aizeko ir Piterio – nuotraukos. Piterio buvo didesnė. Paskui akis nukreipė į savo mylimąją. Ji buvo vis dar ta pati Rožė, bet tie prabėgę aštuoneri su puse metų ją, kaip ir visus kitus Marso gyventojus, paveikė. Balsas sumoteriškėjo, mergina (turbūt jau reikėtų sakyti: moteris) surimtėjo; Andrejus iki šios akimirkos neišgirdo nė vieno jos jaunatviško juokelio. Šiek tiek priaugo svorio, kai kur vos vos buvo matyti tarsi apelsino oda, bet didžiausias ir maloniausias pakitimas – krūtinė. To buvo neįmanoma nepastebėti – užaugo net kelis kartus didesnė. Rožė atrodė kaip tikra sekso bomba.

„Ar ji vis dar ką nors man jaučia?“ – pamąstė Andrejus. Priartėjo, apkabino ją ranka – neatstūmė.

– O kas čia? – paklausė jaunėlis, apžiūrinėjęs nuotraukas.

– Čia – Vilnius, – paaiškino Rožė.

– A... žinau. Vilniuje buvo pastatyti pirmieji Ateities Dievo rūmai, – istorijos paskaitas prisiminė Aleksandras.

– Teisingai.

– Man tėtė pasakojo, jog Lietuva buvo labai drąsi šalis. Išdrįsusi ne kartą savo nuomonę pareikšti kur kas didesnėms ir galingesnėms valstybėms. Jei neklystu, būtent lietuvių dėka sugriuvo tuo metu visus gąsdinusi Tarybų Sąjunga, ir pasaulis tapo geresnis, – toliau prisiminė Aleksandras.

– Labai gaila, kad jų daugiau nebėra, – pašaipiai įsikišo Andriuška. – Kiek žinau, planetoje nėra nė vieno, turinčio lietuviško kraujo.

– Netiesa, – ryžtingai atsakė mergina. – Mes visi esame žmonės, taigi lietuvių čia tiek pat, kiek ir visų kitų. Atskira šalis – tai tik žodis, supratimas, o tiesa ta, jog visi esame žmonės – būtent tai mus vienija.

Andrejus nedrįso jai prieštarauti.

Išėjusi iš Ateities Dievo rūmų trijulė išsiskirstė. Aleksandras patraukė savo reikalais, o Rožė prisiminė:

– Jau aštuonios. Man reikia priduoti pieną.

– Ką? – nesuprasdamas paklausė Andrejus. – Kokį dar pieną?

– Bus sunku paaiškinti. Jei nori, eime kartu. Pamatysi savo akimis.

Andriuška sutiko:

– Gerai.

Tai buvo netoli, tad mašinos daugiau neprireikė. Vos už kelių dešimčių metrų stovėjo didelis, trijų aukštų pastatas, jiedu užėjo vidun. Praėję registraciją ir pasisveikinę su ten sėdėjusia marsiete, atsidūrė akvariumo salėje.

– Negaliu patikėti. Džiuljeta buvo teisi, mes irgi... – pasakė Andrejus, išvydęs gigantišką akvariumą, pilną dar negimusių vaikų.

– Mes irgi, – jam atsakė netoliese buvusi ir jo žodžius nugirdusi daktarė Andželina, Antuanetės ir Aleksandro mama. – Kokie jie nuostabūs, ar ne?

Andrejus tik dabar ją pastebėjo. Andžela neatpažįstamai suseno. Veidas susiraukšlėjo, akys tapo nebe tokios gyvos. Senutė prarado svorio ir sumažėjo ūgiu.

– Bet tai... – toliau kalbėjo jis. – Tai... – dabar jau vyresniajam Brolyčiui trūko žodžių. – Juk nenormalu?

– Manai, kad vaikai turi gimti pilvelyje? – pajuokiančiai atrėžė Andžela. – O pats vaiką ten išnešioti bandei?

Andrejus neatsakė. Priėjo arčiau akvariumo, pažvelgė. Vaikai išties buvo nuostabūs, bet ramūs, ne tokie išdykę kaip soletokai. Jis kiek aprimo.

– Jie visi – mūsų vaikai, – apkabinusi tarė Rožė.

– Mūsų? – nustebęs perklausė Andrejus. – Kaip tai mūsų?

– Mūsų visų. Marso gyventojų.

– Nesuprantu.

– Viskas labai paprasta. Kiekvienas suaugęs marsietis yra šių vaikų tėvas ir mama.

– Simboliškai?

– Ne, – juokais pratrūko Rožė, matydama sutrikusį savo vaikiną. – Ne simboliškai. Tiesiogine šio žodžio prasme – jie visi mūsų vaikai.

– Tiesiog kiekvienam vaikui pagaminti panaudoti kiekvieno Marse gyvenančio vyro sėkla ir kiekvienos planetoje gyvenančios moters kiaušinėlis. Todėl techniškai jie išties yra visų mūsų vaikai, – moksliškai paaiškino Andželina.

– Kiekviename yra ir dalelytė manęs? – iš Andrejaus akių net ašaros ištryško.

– Tavęs, manęs, Andželos, net Marsės, – džiugiai paaiškino Rožė.

– Bet... Kaipgi?

Andrejus negalėjo atsistebėti akvariume plaukiojančiais vaikais.

„Jie visi – mano“, – džiaugėsi ir, įsižiūrėjęs geriau, rado panašumų.

– Nori pasilikti čia ar eisi kartu į pieno melžyklą? – švelniai paklausė vis dar šalia stovinti Rožė.

– Aš dar čia ateisiu. Būtinai ateisiu, – pasakė Andrejus, paskui nusistebėjęs paklausė: – Kur tu ruošiesi eiti?

Tiek Rožė, tiek Andžela užsikvatojo.

– Eime, – tepasakė jo moteris, ir vyriškis patraukė iš paskos.

– O čia kas dabar? – dar labiau nusistebėjo Andriuška, kai jie priėjo prie melžyklos.

Dėl staigių pakitimų jaunuoliui pradėjo svaigti galva. Rožė nedelsdama išsirengė nuogai. Jai tereikėjo nusimesti permatomą suknelę. Palipo laiptais ant metalinio tiltelio, atsiklaupė. Andžela jai ant kaklo užkabino pavadį, pavedė į tiltelio vidurį. Po to ant krūtų spenelių užkabino silikonines pompas, tos iškart prisitraukė ir užsitvirtino. Akimirksniu per pompas ir žarnelę į apačioje stovinčią stiklinę tarą pasipylė rusvos spalvos skystis.

– Braškinis, – pakomentavo Andželina. – Nori paragauti? – paėmusi mėginį, pilną Rožės krūtų pieno, truputį nugėrė. – Labai skanus, – pasakė šypsodamasis ir perdavė jaunuoliui.

Andrejui šis Marsas, į kurį pakliuvo, pasirodė tarsi paralelinė visata. Lyg pasaulis jiems keliaujant susipynė ir tapo ne toks – sugedo. Norėjo kažką pasakyti, pakomentuoti techninį planetos „progresą“, bet nusprendė, kad neverta. Iš Andželos rankų paėmė mėginį su mylimosios krūtų pienu ir užsivertęs ištuštino. Nusistebėjo: pienas buvo išties nuostabaus skonio. Nepalyginti su tuo, kuriuo maitino savo pirmąjį vaiką Demetrijų.

– Na, kaip? – šypsodamasi paklausė Marso daktarė.

– Išties braškinis. Bet kaip... Kaip tai gali būti?

– Paprastai. Moterims daromos injekcijos su braškių esencija.

– Bet ar nebūtų paprasčiau išmaišyti pieną su ta pačia esencija, kai jis išgaunamas?

– Paprasčiau, bet skonio prasme taip geriau. Natūraliau.

Kol jiedu šnekėjosi, į melžyklą įėjo dar kelios marsietės. Visos iki vienos vilkėjo tuos pačius drabužius – permatomas sukneles. Kiekviena pasisveikino su žadą praradusiu Andrejumi. Po to kaipmat išsirengė ir netrukus klūpojo šalia Rožės. Vaikinas pastebėjo, jog kiekvienos moters pieno spalva skiriasi. Nespėjo apie tai paklausti Andželinos.

– Šokoladinis – Indrės, – pasakė Andželina ir ištiesė jaunuoliui dar vieną mėginį.

Andrejus nepasidrovėjo, išgėrė. Šis, kaip ir pirmasis, buvo nepaprastai skanus. Tai jaunuolį net sujaudino – juk jis buvo gerai atrodančios Marso moters.

– Na, štai, tavo mylimoji jau laisva, – pareiškė Andžela ir priėjusi prie Rožės išlaisvino ją.

Andrejus dar kartą nusistebėjo – kelių litrų stiklinis indas, į kurį liejosi Rožės pienas, buvo pilnas. Pažvelgė į mylimąją, jos krūtys sumažėjo. Dabar tapo nedaug didesnės nei prieš jam išvykstant. Apsirengusi ji priėjo prie vyriškio.

– Na, ką, ar labai išsivystėme? – paklausė.

Andrejus neatsakė, nenorėjo Rožės įžeisti.

– Noriu pamatyti Demetrijų, – šaltai pasakė jis.

– Gerai, – sutiko Rožė, ir jie patraukė į trečią aukštą, kuriame gyveno vaikai. Bet prieš einant į vyresniųjų vaikų skyrių moteris nuvedė Andrejų į naujagimių antrame aukšte. Vaikinas ir toliau nenustojo stebėtis. Naujagimių skyrius buvo perpildytas.

– Jaunoji karta, – pareiškė Rožė. – Visų mūsų vaikai.

– Šie irgi?

– Taip, pirmoji karta.

– Kiek gi jų čia? – Andrejus pametė lovyčių skaičių.

– Du šimtai. Kita partija bus dar tiek pat.

– Jie taip pat... Ir mano, ir tavo...

– Aha. Visų mūsų vaikai.

Andrejus priėjo prie vieno, tas miegojo, kaip ir visi kiti aplinkui.

– Nebijok, jie dirbtinai užmigdyti, neprabus. Tai už miegą atsakingų smegenų ląstelių elektros stimuliacija.

Vaikinas jau net negirdėjo jos žodžių, žvelgė į užmerktas miegančio vaikelio akis. Pajuto kažką tėviška. Bet jų čia du šimtai ir dar du šimtai – kita partija? Andrejui vis labiau norėjosi grįžti į senus laikus, kai kiekvieną vaikelį reikėjo išsikovoti.

– Kur Demetrijus? – šaltai paklausė jis.

– Tu kažkoks rimtas, piktas. Tau turbūt visos šios naujovės neatrodo... jos tau nieko vertos?

Andrejus sutikdamas nutylėjo.

– Bet ar tu nesusimąstei, jog mes turime... privalome vystytis. Juk gyvename pasaulio pakraštyje – planetoje, kuri jau milijardus metų laikoma mirusia, be gyvybės.

Andrejus bandė apgalvoti, ką šiandien pamatė. Nusipurtė. Jam šis Marsas atrodė svetima planeta.

– Nežinau, brangioji. Jaučiuosi lyg būčiau patekęs į paralelinę visatą. Man viskas čia taip svetima. Ta melžykla...

– Nejaugi tau mano pienas buvo neskanus?

– Ne... Ne tai. Turiu omeny, kad moterys naudojamos pienui, kaip kadaise karvės Žemės planetoje.

– Bet ar tai – ne nuostabu?

– Aš to nesuprantu. Man tai atrodo antihumaniška, nenormalu, keista.

– Bet kas čia antihumaniško, nenormalaus ir keisto, jei mano kūnas gali pasitarnauti bendruomenės labui? Juk vaikų tiek daug. Pats pagalvok, kiek reikia pieno. Išgautumėme mažiau, neužtektų. Aš tavęs nesuprantu.

Andrejus dar kartą pažvelgė į šalia gulintį vaiką. Jis, lyg kažką susapnavęs, kiek išsigando.

– Žinai, gal tu ir teisi. Gal aš nieko nesuprantu, – pasakė Andrejus. – Tiesiog visas tas prabėgęs laikas... Aš tapau senamadiškas, nebespėju su naujovėmis.

– Taip ir yra. Paprasčiausiai tavo gyvenime tarp vakar ir šiandien susidarė aštuonerių su puse metų tuštuma. Nenuostabu, jog nespėji su naujovėmis. Bet viskas bus gerai – tu priprasi.

Staiga jiedu išgirdo už nugaros:

– Daktare Rože, nelaimė... Demetrijus per bandymus nusipjovė dešinės rankos rodomąjį pirštą.

– Ką!? – suriko Andrejus. – Demetrijus?!!!

– Nesijaudink – ramiai pasakė Rožė. – Sek paskui. Viskas bus gerai.

Jiedu pusiau bėgdami pasileido į suaugusių vaikų skyrių, kuriame gyveno „meilės vaikai“.

Demetrijus stovėjo verkdamas ir laikydamas sužeistą ranką už riešo. Iš piršto upeliais tekėjo kraujas.

– O, brangiausiasis Marse, Demetrijau, – pasakė Andrejus, pamatęs savo neatpažįstamai pasikeitusį sūnų.

– Negąsdink vaiko, – ramiai pasakė Rožė. – Nebijok, vaikeli, mama viskuo pasirūpins. Eime į medicinos kabinetą.

Visa laimė, jis buvo šalia, koridoriumi paėjus vos keliasdešimt metrų. Kabinete mama iškart pagamino kažkokį specialų tirpalą. Panardino į jį vaiko pirštą. Po to kreipėsi į Andrejų:

– Tau reikėjo matyti savo veido išraišką.

Andrejus iš pradžių pagalvojo, kad jam pasivaideno, bet sūnaus pirštas pradėjo ataugti. Pažiūrėjo įdėmiau – iš tiesų.

– Kaip tai gali būti? – nustebęs paklausė.

– O tu ką, manei, mes per tiek laiko tik braškių pieną išmokome melžti? Regeneracija.

– Labai niežti, – pasiskundė vaikis, jau nebeverkė.

– Nieko. Paniežtės ir nustos. Dar kelios minutės, ir baigsime.

– Tėte, aš tavęs labai... labai, labai pasiilgau. Ar parvežei man iš Taurio dovanų? – visai nusiraminęs Demetrijus kreipėsi į aštuonerius su puse metų jį palikusį tėvą.

Andrejus taip susijaudino po šiandienos įvykių – diena išties buvo nesibaigianti, – kad ašaros pasipylė iš akių.

– Sūnau... Sūneli, žinoma, parvežiau, – Andrejus rankoje turėjo maišelį su dovanomis vaikui. Drebančiomis rankomis pradėjo traukti po vieną. – Štai, žiūrėk. Uogienė iš Taurio uogų, sultys, o čia viena iš geležinių medžių šakų, jos neperlenksi. O čia, – Andrejus ištraukė iš maišelio Taurio gėlių, jos buvo susilanksčiusios, vyriškis buvo pamiršęs jas, perdavė Rožei. – Čia tau.

Rožė visa nušvito šypsena:

– Ir manęs nepamiršai?

– O kaipgi...

Kai regeneracija buvo baigta ir pirštas visiškai ataugo, Demetrijus karštai apkabino tėvą. Jų amžiaus skirtumas dabar tesiekė vienuolika metų. Labiau atrodė kaip broliai.

„Dar viena tokia kelionė, ir sūnus taps mano bendraamžis“, – pamąstė tėvas ir nuo šios minties jį ištiko šokas.

Apžvelgė sūnų nuo galvos iki kojų. Raudoni plaukai, raudonos akys, strazdanos lyg angliukai. Demetrijus augo tvirtas vyras, nors buvo mažaūgis.

– Kaip sekasi mokytis? – paklausė tėvas.

– Nelabai, – kiek nenoriai atsakė sūnus. – Aš paskirtas į apsaugą. Mokausi kovos menų pas Robertą.

– M... Štai kaip, – Andrejus pasistengė neparodyti savo nepasitenkinimo. – Jėgos žmonės Marse labai reikalingi. Jei ne ginklai...

– Taurio planeta niekada nebūtų nukariauta. Žinau, tėte. Robertas man tai kiekvieną dieną kartoja.

Andrejus nušvito tėviška šypsena.

Atsisveikinę su sūnumi, Andrejus su Rože patraukė į restoraną pasistiprinti. Taip dabar vadinosi viešasis valgymo centras. Ir išties... Staleliai buvo užkloti baltomis staltiesėmis. Visur – tikros medinės kėdės, nulakuotos tamsiai rudai. Ant kiekvieno stalelio – žvakių holografinė projekcija, kuri net maloniai švietė. Vidury restorano buvo įtaisyta pakyla, kurioje grojo džiazo muzikantai – dar viena holografinė projekcija. Vienas dalykas nepakito. Užsakymų aparatas. Andrejus išrinko norimą patiekalą, kurių dabar jau buvo pusšimčiu daugiau. Paspaudė ant piešinuko, ir prieš jį tučtuojau puikavosi gėrimas. Vaikinas ir vėl nusistebėjo:

– O kas čia dabar?

– Čia tas, ko nereikia kramtyti.

– Įdomu... Kad nereiktų kramtyti... o kas bus toliau? Nebereiks eiti į tualetą, praustis, valytis dantų. Gal išvis gyventi nebereiks?

– Brangusis... Tu į viską per daug jautriai reaguoji. Pažvelk į mus, visi įdėmiai žiūri.

Andrejus išvydo į juos įbestus kelių marsiečių žvilgsnius.

– Na ir kas, kad žiūri. Tai nieko nekeičia. Kam vakarieniauti, jei nėra ką kramtyti? – nenusileido karštakraujis.

– O tu paragauk, paskui šnekėk. Gerai?

Jie abu patraukė prie laisvo stalelio. Andrejus pasisveikino su keliais sutiktais draugais.

„Jie visi tokie pasenę“, – pagalvojo.

Vyrai, kaip ir moterys, vaikščiojo pusnuogiai, apsirengę tik permatomus rūbus. „Niekada tokių nesivilksiu“, – Andrejus net nusipurtė nuo tokios minties.

Visa vaikino vakarienė tilpo į vieną puslitrinį stiklo indą. Andrejus tik dabar suprato, kodėl niekur nėra valgymo įrankių. Užsivertė ir išgėrė vienu mauku. Pajuto, kad gėrimas turi skonį, lyg ką tik būtų suvalgęs kiaušinienę ir kažką panašaus – Andrejus nežinojo, bet skonis buvo panašus į rūkyto bekono. Skrandis maloniai suurzgė, pradėdamas veikti. Skonio receptoriai, atsidėkodami už skanėstą, pasiuntė į vaikino smegenis pasitenkinimo jausmus.

– Kad jus kur Žemė! – nustebęs prašneko jis. – Nesitikėjau. Skanu.

– Todėl ir sakau, neskubėk kritikuoti visų naujovių. Mes, marsiečiai, prie to jau pripratome, beje, žinome, kodėl perėjome prie skysto maisto pavidalo.

– Ir kodėl?

– Viskas dėl kramtymo raumenų. Siekiama, kad jie sumažėtų, tada bus daugiau vietos smegenims vystytis.

– Ką?

– Na, gerai... Ar žinai, kodėl beždžionė evoliucionavo į žmogų?

– Nusibodo tupėti ant medžių?

– Šaunuolis, kalbi labai kietai. Bet jei rimtai, beždžionė perėjo prie minkštesnio maisto, dėl to kramtymo raumenys atrofavosi ir smarkiai sumažėjo. Kaukolėje atsirado daugiau vietos smegenims. Tai va, šį procesą norima užbaigti iki galo, kad kramtymo raumenų nebeliktų.

Andrejus pasipylė juokais, juokėsi kaip nesveikas.

– Tai gersime arbatą pusryčiams, vakarienei ir pietums? Jūs ką, čia visi išprotėjote? O kaipgi... Kaipgi normalus maistas?

– Tai ir yra normalus maistas. Tik paverstas skysčiu. Paverstas taip, kad visos naudingos maisto medžiagos išlieka. Juk jautiesi sotus?

– Taip, tik jei mano būseną galima pavadinti sotumu.

– Tai va, tik to ir tereikia. Tiesiog dar nepripratai. Aš savo vakarienę gurkšnosiu po truputį, skanausiu. Nenorėčiau grįžti prie kramtomo maisto, kažin ar begalėčiau ką nors sukramtyti.

Andrejus daugiau nebedrįso ginčytis. Nusileido savo draugei.

Po vakarienės jiedu patraukė į miegamąjį. Andrejus nebuvo įsitikinęs, ar jie šiąnakt ir ar išvis kada nors daugiau miegos kartu.

– Pasiilgai manęs? Sekso? – eidama per ilgą koridorių į miegamųjų pusę paklausė Rožė.

Andrejus šio klausimo ir telaukė:

– Taip. Nors aš su tavimi mylėjausi vos prieš dvi dienas. Tiesa, tai buvo kita tu, iš praeities.

– A... Aš vis pamirštu, kad tai man prabėgo aštuoneri metai. Aš tavęs pasiilgau, nors pas mus monogamija – bendri vyro ir žmonos, sugyventinių, gyvenimo draugų ir panašūs santykiai – tapo nebemadingi.

Andrejus jau pavargo stebėtis ir agresyviai reaguoti į viską, kas jam sakoma ir rodoma. Tiesiog atsakė:

– Kažkodėl nesistebiu. To turbūt ir reikėjo tikėtis, matant planetos pakitimus.

– Galų gale tu nesurikai: „Ką?!“ – Rožė nusišypsojo draugui.– Bet nepaisant to, aš tavęs laukiau ir, žinoma, mylėti tavęs man niekas neuždraus. Mes Marse miegame atskirai. Miegoti kartu laikoma keista, bet jei nori, miegok mano miegamajame. Žinau, aš knarkiu, bet man būtų malonu, jei tu pasiliktumei. Pažadu būti gera.

Andrejus karštai apkabino savo gyvenimo draugę: „Nors vienas dalykas nepakito šioje planetoje – aš vis dar turiu ją.“

Jiedu užėjo į Rožės miegamąjį. Šviesa iškart užsidegė, ir Andrejus, apsidairęs aplink, nustebo.

– Brangioji... O kurgi lova?

– Lova? – Rožė nusijuokė. – Kaip man visa tai keista, tu tapai toks senamadiškas. Lovų atsisakėme, miegame ore.

Andrejus jau pavargo nuo naujovių.

Rožė balsiai pasakė:

– Įjungti antigravitaciją.

Kažkas suurzgė, ir abu pakibo ore.

– Na, kaip? Patinka? – paklausė mergina.

– Kol kas nežinau. Kosmose su antigravitacija kovojama, sakoma, tai nesveika, gali privesti prie psichikos sutrikimų. Čiagi – atvirkščiai.

– Pažadu, miegosi kaip vaikelis mamos pilvelyje. Beje, tai – ne visai antigravitacija, tiesiog miegodamas būsi nutolęs maždaug metru nuo grindų. Kaip kosminiame laive, kuriuo skridai, yra panaudota gravitacija, pasitelkus magnetizmą. Čia tas pats, tik magnetas stumia.

– Atrodo, supratau.

– Žiūrėk, dabar daryk taip, kaip aš, ir atsigulsi, – parodė Rožė, mikliai panaudojusi kūno raumenis, kad įsitaisytų gulsčiai.

Andrejus pakartojo savo mylimosios judesius ir tučtuojau atsidūrė šalia jos.

– Aš miegu su drabužiais – patogu, ryte nereikia rengtis, bet, žinoma, ši naktis – ypatinga, – pasakė Rožė ir išsirengė nuogai.

Andrejus pasekė paskui mylimąją. Jį užvaldė keisti jausmai – mylėsis su mergina, kuri per dieną paseno daugiau kaip aštuoneriais metais.

Prigludo arčiau, pradėjo ją bučiuoti.

– Hmm... Brangusis. Aš tau nesakiau... Vakar Meilės rūmuose... Trumpai tariant, aš pavargusi.

Andrejus neiškentė:

– Ką?!

– Neaiškinsiu. Rytoj viską pats pamatysi. Nors aš pavargusi, tai, žinoma, nereiškia, kad tu turi nieko negauti, – pasakė mergina ir palinko ties sukietėjusiu vyro daiktu.

– O, taip, – pakomentavo Andriuška.

„Ji ten gali būti pavargusi, bet man reikia nusiraminti po tokios psichiškai varginančios dienos“, – pagalvojo.

Ji aplaižė galvutę, labai švelniai. Po to liežuvio galiuku pabandė prasiskverbti į varpos vidų.

„Ji vis dar žino, kaip man patinka“, – pamanė Andrejus ir staiga sustingo. Rožės liežuvis pateko vidun. Iš pradžių jam atrodė, kad suklydo, bet vėliau bijojo net sujudėti ir kvėpuoti. Jos liežuvis slinko ir slinko vis gilyn, vaikinui pasirodė, jog pasiekė net jo šlapimo pūslę, kartu liežuvio dalis pateko į sėklidę, tarytum jis visas išsiskaidė.

„O, Dieve... Ką ji su manimi daro?“ – pagalvojo Andrejus, bijodamas net kvėpuoti.

Tuomet mergina viena ranka pradėjo atsargiai smaukyti vyro daiktą, kita žaisti kiaušiniais, tarsi jie būtų stalo teniso kamuoliukai. Lūpos čiulpė galvutę, kuri iš susijaudinimo tarsi pavirto grybo skrybėle.

Andrejui buvo baisu, bet kartu ir be galo malonu – to jis dar nebuvo patyręs. Vaikinas net bijojo džiaugtis savo kaifu – šio meilės akto jam buvo gerokai per daug. Ir vis dėlto artėjo orgazmas. Jis valdėsi, kiek galėjo, bijojo baigti. Bijojo, kad kas nenutiktų jo tokiam svarbiam organui. Po to šovė taip, kaip dar nebuvo niekada. Rožės liežuvis tučtuojau išlindo iš vaikino varpos ir sėkla pasipylė laisvai. Jis taškė ir taškė, sperma skraidė ore. Rožė iš jo juokėsi.

– Matau, kaip tau reikėjo baigti. Turbūt nemažai buvai susijaudinęs, žvelgdamas į pusnuoges Marso damas. Ir dabar pabandyk pasakyti, kad tau nepatinka mūsų naujoji apranga.

– Man patinka, – aistros viršūnėje visas uždusęs, vis dar baiginėdamas, nors spermos daugiau nebebuvo, todėl daiktas impulsyviai susitraukinėjo, atsipalaidavo: – Man viskas dabar jau patinka. Tu nuostabi... Myliu tave.

Rožė atsisuko į mylimąjį ir parodė jam savo naująjį liežuvį.

– Ar tikrai myli? – paklausė ji.

Andrejus išsigando. Jos liežuvis buvo nebe vientisas, o sudarytas iš kelių dešimčių mažų liežuvėlių, kurie visi buvo išgriuvę iš moters burnos.

– O, didingasis Marse! Kas tai?!

– Mano naujasis liežuvis, o tiksliau – liežuviai. Piterio projektas. Žmogaus kūno modernizacija. Mokslininko nebėra, o jo darbai liko. Ar ne nuostabu?

Andrejus nežinojo, ką atsakyti.

– Brangioji... Rože... Bet ar tau pačiai tai... patinka?

– Aš – daktarė, man privalu. Andžela irgi turi tokį.

Andrejus negalėjo nustoti klausinėti:

– Bet ar tau valgyti... – jis prisiminė, kad marsiečiai nebevalgo. – Ar liežuvis tau netrukdo burnoje? Turiu omenyje, tai,– pasitaisė Andrejus, nebežinodamas, ar tai, kas yra merginos burnoje, vis dar galima pavadinti liežuviu.

Mergina nusijuokė, ir visi jos liežuvėliai kaipmat pasislėpė burnoje.

– Aš juos dievinu. Pagalvok pats, kiek mes galėsime žaisti meilės žaidimų, apie kuriuos anksčiau net pagalvoti negalėjome.

Andrejui tapo baisu.

Mergina apkabino mylimąjį ir pabučiavo. Vaikinas impulsyviai norėjo paglamonėti liežuviu, tik staiga pajuto jos liežuvius savo burnoje. Maža to, judėjo žemyn, glostydami Andrejų iš vidaus. Buvo keista, bet nepaprastai gera. Ji ištraukė savo liežuviukus, nusišypsojo savo vaikinui ir pasakė:

– Aš vis dar ta pati Rožė, tos naujovės – niekis, tik šiek tiek patobulinimų. Galiu atlikti nemažai kūno operacijų, nesinaudodama chirurgo peiliuku. Andžela vienam sergančiajam taip akmenis iš kepenų ištraukė. Įsivaizduoji?

Tokia mintis Andrejų nupurtė. Kita vertus, ar chirurgo paslaugos tokioje situacijoje geresnis pasirinkimas?

– Tu turbūt pavargai? Nori miego? – paklausė Rožė, neišgirdusi draugo atsakymo.

– Ne, norėčiau dar pakalbėti. Papasakok, kaip tu čia gyvenai? Ar daug sekso partnerių turėjai?

– Sekso partnerių skaičius planetoje ribotas. Seniai senamadiški, vos su keliais tepermiegojau. Na, o bendraamžiai visi jau bandyti. Geriau papasakok tu. Kaip ten Tauris? Tavo svajonė permiegoti su evo išsipildė?

– Išsipildė trigubai. Net nesitikėjau. Pasirodo, evo – tikros kekšės. Ko tik jos iš manęs nereikalavo, ko tik neprašė, nepadoru net pasakoti. Prisiskaičiusios visokių nesąmonių, įsivaizduoja, kad tai logiškai pateisinama. Tiesa, sutikau soletokę Ievą.

– Tikrai? Na, ir kaip? Simpatinga?

– Žinai, mergina dar, žinoma, nesužydo, bet veido bruožai labai gražūs. Aš net... Norėčiau grįžti į Taurį vien pabandyti su ja. Na, tu žinai, apie ką aš?

Rožė suėmė vyro daikčiuką, kuris jau buvo atsipalaidavęs – ilsėjosi.

– Tu tikras jabakas. Bet jei ir vėl mane paliksi, kai grįši, aš jau tiksiu tau į mamas.

Andrejus susimąstė.

– Ir tikrai... Taip netinka. Nebent kelionės į Taurį ir atgal taptų kasdiene rutina ir ten skristume kartu.

Rožė nusižiovavo.

– Noriu miego. Ryt – ilga diena, o dar ilgesnis bus vakaras, pamatysi pats.

– Jei taip, tada miegok, – Andrejus pabučiavo draugę į žanduką, į lūpas nebedrįso.

Mergina kažką surinko ekrano klaviatūroje, įtaisytoje sienoje. Paskui garsiai pasakė:

– Įjungti miegą.

Ir iškart po šių žodžių Andrejus pasinėrė į miego gelmes. Jis sapnavo, lyg kartu su Rože buvo ant jūros kranto planetoje, kurios daugiau nebėra. Jūra švelniai ošė, tai labai ramino sąmonę. Sapno metu jie maudėsi, paskui mylėjosi. Deginosi saulėje, o vėliau Andrejus prabudo.

Tuo pat metu nubudo ir Rožė.

– Na, kaip? Patiko? Gerą sapną parinkau?

– Kaip tai? Tu gali išrinkti, ką man sapnuoti?

– Būtent. Maža to, sapnavome kartu, interaktyviai. Man patiko, kaip tu mane per miegus padarei – tik štai, dabar visa šlapia. O juk reikės kažkaip sulaukti vakaro.

– Aš nenustoju stebėtis...

Mergina jį nutraukė:

– Aš neturiu laiko šnekėtis – daktarės pamaina. Laisva būsiu aštuntą, vėliausiai pusę devynių, susitiksime.

Ji nedelsdama davė komandą „išjungti antigravitaciją“. Tai įvyko pamažu ir jiedu švelniai nusileido, tvirtai abiem kojomis atsistoję ant grindinio. Mergina užsimetė savo permatomą suknelę.

– Jei paskubėsi, susitiksime valgykloje, – ji apdovanojo mylimąjį bučiniu ir išėjo iš miegamojo.

Andrejus taip ir liko apstulbęs. Neskubėdamas apsirengė, vis svarstydamas, ar jis tikrai yra ne paraleliniame pasaulyje, ar ši visata, kurioje jis yra, sugadinta...

Visa tai ir dar daug daugiau - knygoje „Solemija“. Ieškokite visuose Lietuvos knygynuose.